stabuklingas

stabuklìngas, -a adj. (1) Sd žr. stebuklingas: 1. Šventas Vicentas buvo dideliai stabuklìngas žmogus Lk. Nerasi stabuklìngo daktaro nu vėžio Rdn. 2. Buvo uždegtos žvakikės pri to stabuklìngo altoriaus DūnŽ.

stabuklìngai adv.: Visi i taip šneka, ka stabuklìngai pasveikai Krš.

3. labai geras, tinkamas, nuostabus: Stabuklìngus turu milčiukus – išplaunu balčiausiai Rdn. Stabuklìngi vaistai – kaip jei iš numirusių žmogų prikėlė Krš. Stabuklìngos tos žolikės – pagijau tujau DūnŽ.